Pirmą valandą krintantis kamuolys

1Kiekvieną popietę, likus penkioms minutėms iki pirmos, raudonas kamuolys pakyla iki pusės stiebo ant Grinvičo Flamsteed House stogo ir sustoja. Likus dviem minutėms iki pirmos, jis pakyla į viršūnę. Lygiai pirmą valandą jis nukrinta.¹1Laikai nurodyti tokie, kokius lankytojams pateikia Karališkoji Grinvičo observatorija. Žiemą rutulys leidžiasi pagal Grinvičo laiką, vasarą – pagal Britanijos vasaros laiką, tad vasarą, sprendžiant pagal saulę, jis krinta vidurdienį, šiek tiek anksčiau ar vėliau. Tiek ir viso reginio, o jis vyksta nuo 1833 metų.

2Tą ketvirtadienį, kai nuėjau jo pažiūrėti, žemiau esančiame kieme mūsų buvo gal keturiasdešimt; dauguma laikėme iškėlę telefonus ir filmavome kamuolį, darantį tai, ką kamuoliai ir daro.

3Atėjau pažiūrėti į laikrodį be ciferblato. Laiko kamuolys kartą per dieną praneša laiką kiekvienam, kas jį mato, ir tai padaro be garso. Jis netiksi, nemuša valandų, neturi rodyklių. Penkias minutes jis ruošiasi, o tada, trumpiau nei per sekundę, pasako ką nors tikslaus.²2Žiūrėkite į stiebo viršūnę, ne į apačią. Rutuliui nusileidus, akimirka, apie kurią jis pranešė, jau būna praėjusi. Jis buvo sukurtas žmonėms, kuriems ta sekundė buvo svarbesnė už visa kita, ką laikrodis galėtų pasakyti.

Laikrodis laivams

4Žmonės, kuriems jis buvo sukurtas, buvo upėje. XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Temze žemiau Grinvičo knibždėte knibždėjo laivų, netrukus išplauksiančių į kelis mėnesius truksiančias keliones jūra, ir kiekviename jų buvo chronometras: sunkus, kruopščiai spyruoklėmis subalansuotas laikrodis kardaninėje dėžėje, nustatytas pagal Grinvičo laiką ir, kiek įmanoma, jo laikęsis visą kelionę.

5Viskas dėl geografinės ilgumos. Jūrininkas gali nustatyti vietinį vidurdienį pagal saulę – akimirką, kai ji pakyla aukščiausiai, kad ir kur laivas būtų. Jei chronometras rodo, kad Grinviče vietinis vidurdienis atėjo ketvirtį po dviejų, laivas yra į vakarus nuo Grinvičo, ten, kur Žemės sukimasis atsilieka dviem valandomis ir penkiolika minučių. Kadangi Žemė per valandą pasisuka penkiolika laipsnių, laivas yra trisdešimt trijų ir trijų ketvirtadalių laipsnių į vakarus nuo Grinvičo. Kas keturios minučių skirtumo atitinka vieną laipsnį. Metodas paprastas. Viskas priklauso nuo laikrodžio.

6Taigi laikrodis turi rodyti teisingai arba bent jau klysti žinomu būdu.³3Laivo navigatorius chronometro niekada nenustatydavo iš naujo. Jis užsirašydavo, kiek chronometras rodė netiksliai (jo paklaidą) ir kiek ji keisdavosi kasdien (paros eigą), o skaičiuodamas atsižvelgdavo į abu dalykus. Atidaryti korpusą ir pasukti rodykles būtų buvę žalingiau už bet kokį nuokrypį. Vienos sekundės chronometro paklaida reiškia penkiolikos kampinių sekundžių padėties paklaidą, o ties pusiauju tai yra maždaug ketvirtis jūrmylės.⁴4Žemė per 24 valandas apsisuka 360 laipsnių – tai reiškia, kad kiekvieną laiko sekundę ji pasisuka 15 kampinių sekundžių. Viena kampinė platumos minutė yra viena jūrmylė, taigi 15 kampinių sekundžių sudaro ketvirtį jūrmylės. Tolstant nuo pusiaujo, dienovidiniai suartėja, o paklaida mažėja kartu su atstumu tarp jų. Jei laikrodis per dieną nukrypsta keliomis sekundėmis, po mėnesio laivas bus tyliai nuklydęs mylias; o mylios skiria uosto įplauką nuo šalia esančių uolų.

7Prieš atsirandant kamuoliui, kapitonas, norėjęs sutikrinti chronometrą su Grinvičo laiku, turėjo jį nugabenti į krantą arba pasiųsti šturmano padėjėją su kišeniniu laikrodžiu palyginti jo parodymų su observatorijos laikrodžiais, o paskui grįžti ir parnešti rezultatą. Su tokiu jautriu prietaisu nė vieno šių dalykų daryti nepatogu. Laiko kamuolys apvertė problemą aukštyn kojomis: užuot nešus laikrodžius pas laiką, jis siuntė laiką laikrodžiams per atvirus vandenis šviesos greičiu.

8Šią mintį pasiūlė karinio jūrų laivyno karininkas Robertas Wauchope’as; pirmąjį kamuolį jis įrengė Portsmute 1829 metais. Po ketverių metų karališkasis astronomas Johnas Pondas įrengė Grinvičo kamuolį ant Flamsteed House – seniausio observatorijos pastato – stogo. Su pertraukomis dėl audrų ir remonto darbų jis ten krinta iki šiol.

Kodėl pirmą, o ne vidurdienį

9Vidurdienis atrodytų akivaizdus pasirinkimas. Tai valanda, kurią matuoja astronomai, ir kurią žymi pati saulė. Būtent todėl jos ir nepasirinko. Vidurdienį Grinvičo astronomai būdavo užsiėmę prie savo prietaisų, matuodami laiką saulei kertant dienovidinį, ir nebuvo kam paleisti kamuolio. Pirmą valandą jie turėjo valandą baigti darbą, patikrinti laikrodį ir užlipti ant stogo.

10Neįprasta valanda prigijo. Kituose uostuose laiko kamuoliai sekė Grinvičo pavyzdžiu ir krisdavo pirmą valandą, o Jungtinėse Valstijose, pradedant Karinio jūrų laivyno observatorija Vašingtone 1845 metais, dauguma krisdavo vidurdienį.⁵5Vašingtono laiko rutulys nuo 1845 m. krisdavo vietos laiku vidurdienį. Amerikos uostuose stovintiems laivams buvo ta pati problema kaip Temzėje, tik ją išspręsdavo kitu pietų metu. Niekas, skubėdamas kurti viešą laiko signalą, nebūtų pasirinkęs nedidelio personalo pietų meto. Bet toks ir buvo šis signalas: ne abstrakti žinia, nuleista iš dangaus, o pažadas, duotas konkrečių žmonių, kurie konkrečią akimirką stovės pastato viršuje.

11Man penkios įspėjimo minutės patinka labiau už patį kritimą. Likus penkioms minutėms iki pirmos, kamuolys pakyla iki pusės stiebo – štai ką tai reiškia: liaukis, ką daręs, susirask stiebą, atverk chronometrą ir pasiruošk pieštuką. Likus dviem minutėms iki pirmos, jis pakyla į viršūnę, ir tu stebi. Signalas yra ne akimirka, kai kamuolys pasiekia apačią, o ta, kai jis ima judėti. Kas pirmą valandą nukreipia žvilgsnį ir tuoj pat vėl pažvelgia, jau bus jį pražiopsojęs; antros progos teks laukti iki rytojaus.

Patranka ir kamuolys

12Kai kurie miestai pirmenybę teikė triukšmui. Edinburgo pilyje patranka šaudoma pirmą valandą nuo 1861 metų ir šaudoma iki šiol, išskyrus sekmadienius ir kelias šventines dienas. Patranka veikia per rūką, o kamuolys – ne, be to, jos garsą išgirsta ir tie, kurie nežiūri į reikiamą stogą. Ji turi vieną trūkumą, kurį anksčiau ar vėliau sužino kiekvienas Edinburge gyvenantis žmogus: garsas sklinda lėtai.

13Kambario temperatūros ore garsas sklinda maždaug 343 metrus per sekundę. Jei stovi už kilometro nuo pilies, trenksmas atsklinda trimis sekundėmis vėliau; už dviejų kilometrų – šešiomis. Virtuvės laikrodžiui nustatyti tai nesvarbu. Tačiau chronometro eigai tikrinti tai pražūtinga, nebent žinotum atstumą ir jį atimtum.⁶6Maždaug 20 °C temperatūroje. Šaltame ore garsas sklinda kiek lėčiau – vandens užšalimo temperatūroje maždaug 331 metrą per sekundę, taigi sausio popietę patrankos šūvis nuskamba dar vėliau. Geležinkeliai turėjo savą triukšmą.

The startings and arrivals of the cars are now the epochs in the village day. They go and come with such regularity and precision, and their whistle can be heard so far, that the farmers set their clocks by them, and thus one well-conducted institution regulates a whole country.

Henry David Thoreau, Walden (1854), “Sounds”

14Thoreau rašė apie geležinkelio liniją, ėjusią pro Valdeno tvenkinį Masačusetse. Tenykščiai ūkininkai neturėjo observatorijos; jie turėjo švilpuką, kurio signalas vėluodavo tiek, kiek jie gyveno nuo bėgių. Edinburgas tą pačią problemą sprendė abiem būdais: ant Kaltono kalvos esančio Nelsono paminklo įrengė laiko kamuolį, kurį galėjo matyti Ferto of Forto įlankoje esantys laivai, o visiems kitiems skyrė patranką.

15Kamuolys matomas, o ne girdimas. Iš kito Grinvičo upės kranto šviesa atkeliauja per milijonines sekundės dalis – vėlavimo, kurį būtų galėjęs išmatuoti kuris nors jūrininkas, nėra. Štai ką turėjau omeny sakydama „sąžiningas“. Kamuoliui nereikia nieko taisyti. Kas pamato jį pradedant kristi, mato tai tą pačią akimirką kaip ir visi kiti, kad ir kur stovėtų, jei tik apskritai gali jį matyti.

16Kamuolys turi ir savų trūkumų. Jo nematyti naktį, per rūką ar smarkų lietų, o labai vėjuotomis dienomis jis nekeliamas, nes audros blaškomas aukštyn žemyn stiebu kamuolys kelia pavojų ir stiebui, ir žmonėms apačioje. Patranką galima iššauti bet kokiu oru. Kamuoliu reikia pasitikėti, galbūt todėl jų liko taip mažai.

Laidai

17Telegrafas pakeitė laiko kamuolio paskirtį. Maždaug iki 1850 metų kamuolys galėjo pranešti tik šalia jo esančio laikrodžio laiką. Atsiradus laidui, jis galėjo pranešti ir toli esančio laikrodžio laiką, o vietoje niekam net nereikėjo žinoti, kiek valandų.

18Geriausias pavyzdys – Dylas Kento pakrantėje, kur laivai laukdavo Dounso reide – nuo vėjo apsaugotuose vandenyse tarp kranto ir Goodwin Sands seklumos – kol vėjas leistų leistis Lamanšu. 1855 metais senas Admiraliteto signalų bokštas pakrantėje gavo laiko kamuolį, ir nuo tada jis krisdavo pirmą valandą, kai iš Grinvičo, esančio maždaug už šimto kilometrų, atkeliaudavo elektrinis signalas. Dylio prižiūrėtojas pakeldavo kamuolį likus penkioms minutėms iki pirmos, o paskui – likus dviem minutėms, lygiai kaip Grinviče, ir tada laukdavo, kol laidas leis jam nukristi.⁷7Linija veikė ne visada patikimai: kai kuriomis dienomis signalas būdavo per silpnas, kad paleistų rutulį, arba išvis neateidavo. Daugelį metų laidas ėjo po žeme be tinkamos izoliacijos – prie jūros taip daryti tiesiog prašosi bėdos. Su pertraukomis jis veikė iki 1927 metų.

19Geležinkeliai jau buvo supratę, kad vienu laiku naudotis lengviau nei daugeliu. Nuo 1840 metų lapkričio Great Western Railway savo linijoje laikėsi Londono laiko, o 1847 metais Geležinkelių atsiskaitymų rūmai rekomendavo visoms savo narėms bendrovėms daryti tą patį. Kurį laiką Britanijoje vienu metu galiojo du laikai: geležinkelio ir tas, kurį kiekvienam miesteliui rodė saulė. Biržos pastato Kornstrite, Bristolyje, laikrodis iki šiol turi dvi minutinės rodykles, rodančias maždaug dešimčia minučių besiskiriantį laiką: viena – Bristolio, kita – Londono. Grinvičo laikas teisiniu Didžiosios Britanijos laiku tapo tik 1880 metais.

There was even railway time observed in clocks, as if the sun itself had given in.

Charles Dickens, Dombey and Son (1848), chapter 15

20Dickensas tai rašė kaip skundą apie Londono rajoną, išraustą tiesiant geležinkelį. Skaitant dabar, tai taiklus apibūdinimas to, ką padarė laiko kamuolys ir jo laidas: saulė nepasidavė, bet ją pergalėjo ant kalvos stovinčio pastato laikrodis.

Kam laiko kamuolys reikalingas dabar

21Radijui atsiradus, laiko kamuolio nebereikėjo. Nuo 1924 metų BBC prieš kiekvieną valandą transliavo šešis trumpus signalinius pyptelėjimus, o laivas galėjo girdėti Grinvičo laiką visur, kur tik pasiekdavo signalas: per rūką, naktį, nematydamas nė vieno stiebo. Chronometrų eiga buvo tikrinama radijo, paskui palydovų signalais, o dabar didžioji pasaulio dalis laiką gauna iš atominių laikrodžių nė nesusimąstydama – kaip vieną iš telefono, kuriuo filmavo kamuolį, funkcijų.

22Vis dėlto kamuoliai tebekrinta. Lytteltone, Kraistčerčo uoste Naujojoje Zelandijoje, 1876 metais pastatyta laiko kamuolio stotis buvo apgadinta per 2010 ir 2011 metų žemės drebėjimus, o tų metų birželį per požeminį smūgį sugriuvo jos bokštas. Jis buvo atstatytas, o stotis vėl atidaryta 2018 metų lapkritį.⁸8Lytteltone nesu buvusi. Apie jį žinau tik iš atstatyto bokšto nuotraukų. Kaip dažnai nutinka atstatytiems daiktams, jis atrodo šiek tiek labiau savimi pasitikintis nei senasis. Lytteltone niekam nereikėjo jo, kad nusistatytų chronometrą. Vis tiek jį atstatė – kaip taisomas senelių laikrodis: ne todėl, kad reikia žinoti laiką, o todėl, kad būtent šis laikrodis visada jį rodė.

23Garsiausias pasaulyje laiko kamuolys laiko visai nerodo. Nuo paskutinės 1907 metų nakties kamuolys nuleidžiamas stulpu Niujorko Times aikštėje, taip pažymint naujųjų metų pradžią. Tai apverstas laiko kamuolys: jis lėtai leidžiasi visą minutę ir pasiekia apačią vidurnaktį, užuot laukęs viršuje ir pajudėjęs pirmą valandą. Tačiau veiksmo logika ta pati. Visi žiūri į vieną dalyką tą pačią akimirką ir sutaria.

Penkios įspėjimo minutės

24Po kamuolio kritimo likau kieme. Dauguma žmonių išėjo iškart, kaip po fejerverkų. Kamuolys gulėjo stiebo apačioje, o šalia manęs stovintis vyras pasitikrino laikrodį pagal jį, paskui, man rodos, pagal telefoną ir linktelėjo sau, tarsi abu būtų išlaikę egzaminą.

25Kamuolys iš tikrųjų duoda ne laiką. Kiekvienas tame kieme savo kišenėje turėjo prietaisą, rodantį laiką milisekundės tikslumu. Jis duoda kai ką retesnio: penkias minutes, per kurias būrys nepažįstamųjų sutaria žiūrėti į tą patį dalyką, ir vieną akimirką, kuri visiems jiems yra visiškai tokia pati. Įspėjimas svarbesnis už kritimą. Signalą, kuriam reikia pasiruošti, greičiausiai pastebėsi.

26Pradėjau laikytis savos, mažos šio papročio versijos. Darbo dieną, likus penkioms minutėms iki pirmos, liaunuosi rašiusi, o pirmą valandą vėl pradedu. Tai nepadaro manęs punktualesnės. Diena įgyja vidurį, o tai daugiau, nei sugeba dauguma laikrodžių.

Užrašai

1. Laikai nurodyti tokie, kokius lankytojams pateikia Karališkoji Grinvičo observatorija. Žiemą rutulys leidžiasi pagal Grinvičo laiką, vasarą – pagal Britanijos vasaros laiką, tad vasarą, sprendžiant pagal saulę, jis krinta vidurdienį, šiek tiek anksčiau ar vėliau. ↩

2. Žiūrėkite į stiebo viršūnę, ne į apačią. Rutuliui nusileidus, akimirka, apie kurią jis pranešė, jau būna praėjusi. ↩

3. Laivo navigatorius chronometro niekada nenustatydavo iš naujo. Jis užsirašydavo, kiek chronometras rodė netiksliai (jo paklaidą) ir kiek ji keisdavosi kasdien (paros eigą), o skaičiuodamas atsižvelgdavo į abu dalykus. Atidaryti korpusą ir pasukti rodykles būtų buvę žalingiau už bet kokį nuokrypį. ↩

4. Žemė per 24 valandas apsisuka 360 laipsnių – tai reiškia, kad kiekvieną laiko sekundę ji pasisuka 15 kampinių sekundžių. Viena kampinė platumos minutė yra viena jūrmylė, taigi 15 kampinių sekundžių sudaro ketvirtį jūrmylės. Tolstant nuo pusiaujo, dienovidiniai suartėja, o paklaida mažėja kartu su atstumu tarp jų. ↩

5. Vašingtono laiko rutulys nuo 1845 m. krisdavo vietos laiku vidurdienį. Amerikos uostuose stovintiems laivams buvo ta pati problema kaip Temzėje, tik ją išspręsdavo kitu pietų metu. ↩

6. Maždaug 20 °C temperatūroje. Šaltame ore garsas sklinda kiek lėčiau – vandens užšalimo temperatūroje maždaug 331 metrą per sekundę, taigi sausio popietę patrankos šūvis nuskamba dar vėliau. ↩

7. Linija veikė ne visada patikimai: kai kuriomis dienomis signalas būdavo per silpnas, kad paleistų rutulį, arba išvis neateidavo. Daugelį metų laidas ėjo po žeme be tinkamos izoliacijos – prie jūros taip daryti tiesiog prašosi bėdos. ↩

8. Lytteltone nesu buvusi. Apie jį žinau tik iš atstatyto bokšto nuotraukų. Kaip dažnai nutinka atstatytiems daiktams, jis atrodo šiek tiek labiau savimi pasitikintis nei senasis. ↩