Užrašai

Vyras su violončelės dėklu ir vėl važiavo 23:52 traukiniu. Kaip ir anksčiau, jis miegojo nuo pat pirmosios stoties, viena ranka laikydamas dėklą, tarsi šis galėtų išvykti be jo. Dabar jau esu jį mačiusi keturis kartus ir nė karto nemačiau pabudusio; nusprendžiau, kad nenoriu žinoti, kur jis groja. Kai kurie nuolatiniai keleiviai tegul lieka kaip oras.

Po esė apie mano virtuvės laikrodį skaitytojai atsiuntė man pasakojimų apie savo netikslius laikrodžius: vieni skuba, kiti vėluoja, o vienas, tyčia, sukasi atgal. Dažniausias nuokrypis – penkios minutės. Rekordas – dvidešimt dvi minutės; jis priklauso skaitytojai, kuri sako, kad nė karto nevėlavo ir nė karto nežinojo, kiek valandų. Vardų neskelbsiu. Kiekvienas iš šių laikrodžių – namų paslaptis.

Didysis laikrodis stoties salėje daro tai, ko iki šio pavasario nebuvau pastebėjusi: jo sekundinė rodyklė juda truputį greičiau, nei turėtų, paskui, prasidėjus naujai minutei, sustoja ir laukia — visiškai nejudėdama — signalo iš kažkur kitur. Tada šokteli minutinė rodyklė, ir laikrodis vėl ima eiti. Jis skaičiuoja laiką trumpam suklysdamas, o paskui vėl su juo sutardamas. Galiu įsivaizduoti ir prastesnių būdų gyventi.

Naktį nuo plynaukštės atūžė šaltas vėjas, o rytą uosto vanduo buvo dvidešimčia centimetrų žemiau, nei žadėjo lentelė. Ant senųjų laiptų prie žuvų turgaus driekėsi žalia juosta, kurios niekas nebuvo matęs nuo praėjusios žiemos. Prie biuro lango esančios potvynių ir atoslūgių lentelės kampe buvo priklijuotas ranka rašytas raštelis – tie patys trys žodžiai kaip visada. Berniukas nusirašinėjo juos į sąsiuvinį. Aš jo nesulaikiau.

Šią savaitę už kavos puodelio kainą nusipirkau naudotą esė rinkinį. Jo paraštėse per, regis, penkiasdešimt metų rašė trys skirtingi skaitytojai: vienas plunksnakočiu, vien klaustukus; kitas pieštuku pabraukia ir parašo „taip“; trečias tušinuku taiso anuodu. Tušinuku rašęs skaitytojas visada teisus, ir jis man patinka mažiausiai. Dėl visų trijų knyga tik geresnė.

Sekmadieniais uždaryta ir turgaus pašonėje esanti kepykla. Vis dėlto devynios penkiolika gatvėje atsiveria du langai, minutę pabūna atviri ir vėl užsiveria. Stebėjau tai tris sekmadienius iš eilės. Duonos niekas nelaukė. Jie laukė varpo iš įpročio, o jam nesuskambėjus grįždavo prie savo rytmečių šiek tiek nusivylę ir, man rodos, šiek tiek nuraminti tuo, kad savaitė turi savo pavidalą.

Tvarkydama virtuvės stalčių radau 2009 metų autobusų tvarkaraštį, sulankstytą į aštuonias dalis ir minkštą it audinys. Kiekvienu jame nurodytu maršrutu autobusai vis dar kursuoja. Tik nė vienu jų nebe tuo pačiu laiku. 14-asis autobusas anksčiau išvykdavo septynios minutės po valandos; dabar – dvylika minučių po. Kažkur tarp šių dviejų laikų buvo surengtas susirinkimas, penkios minutės iš kiekvieno žmogaus ryto buvo perkeltos, o niekas nebeprisimena, kad būtų tam pritaręs.

Skaitytojas, užaugęs kitame krante, parašė, kad rūke keltas duoda du trumpus signalus, ne vieną ilgą. Kelto įgulos narys tai patvirtina. Ilgasis signalas skirtas giedriems rytams. Esė pataisiau ir esu dėkinga: pataisa – geriausias įrodymas, kad kas nors perskaitė iki galo.