Paskutinis traukinys – pažadas

1Paskutinis traukinys iš miesto išvyksta likus aštuonioms minutėms iki vidurnakčio, ir daugumą naktų juo važiuoja mažiau žmonių, nei jame yra durų. Esu skaičiavusi. Vieną spalio antradienį šešiuose vagonuose mūsų buvo vienuolika: dvi slaugytojos, grįžtančios namo po vėlyvosios pamainos, vyras su violončelės dėklu, užmigęs nuo pat pirmos stotelės, būrelis studentų, išlipusių kartu nė neatsisveikinus, ir mes, kiti, kiekvienas savo vietoje, atsisukę atgal, stebėjome, kaip viena po kitos užgęsta perono šviesos.

2Kad ir kaip skaičiuotum, 23:52 neturėtų egzistuoti. Autobusas atliktų tą patį darbą už dešimtadalį kainos, o slaugytojoms išduoti taksi kuponai kainuotų dar mažiau. Operatorius tai žino; kas kelerius metus konsultanto ataskaitoje tai parodoma lentelėje.¹1Naujausias toks tekstas apdairus, teisingas ir maždaug keturiasdešimties puslapių. Rekomendacija pateikiama antroje pastraipoje; likę trisdešimt devyni puslapiai paaiškina, kodėl niekas ja nesivadovaus. Vis dėlto traukinys važiuoja, ir ėmiau manyti, kad jis važiuoja todėl, jog iš tikrųjų nėra traukinys. Tai pažadas, išspausdintas tvarkaraščio apačioje.

Ką sako paskutinė eilutė

3Perskaityk bet kurį tvarkaraštį nuo apačios į viršų, ir jis įgaus kitą prasmę. Pirmieji stulpeliai skirti pajėgumui: kiek žmonių, kaip dažnai, kokiu greičiu. Paskutinis stulpelis – apie ką kita. Jis nurodo, kiek ilgai gali užsibūti ne namie, kaip toli nuo namų gali nuklysti pokalbis, kol jį teks nutraukti. Jis nubrėžia vakaro ribą.

4Kai geležinkelis panaikina paskutinį traukinį, besiskundžiantys žmonės retai būna tie, kurie juo naudojosi. Dažniau tai tie, kurie galėjo juo pasinaudoti. Moteris, nė karto nepavėlavusi į 23:52, vis tiek planuoja vakarienes žinodama, kad galėtų jo nespėti. Panaikink traukinį, ir vakarienė baigsis dešimtą, nes dabar atsiranda rizika, o jos pakanka.

Tvarkaraštis – laikų sąrašas. Paskutinė jo eilutė – leidimų sąrašas.

5Tą spalio antradienį tą sakinį užrašiau kitoje bilieto pusėje ir vis dar juo tikiu, nors vidurnaktį jis skamba geriau nei rytą.

Kam jis skirtas

6Slaugytojos – akivaizdžiausias atsakymas, ir jos svarbios. Miestelis, kuriam reikia naktimis dirbančių žmonių, privalo pasirūpinti, kad jie galėtų grįžti namo, nelaukdami, kol kas nors dėl jų nemiegos. Bet svarbus ir violončelininkas, ir studentai, ir aš pati tame traukinyje, kad ir kas būčiau: per ilgai prie kažko gero užsibuvusi. Paskutiniu traukiniu miestelis pasako, kad vieną kartą galima užsibūti ilgiau, nei dera, jei tik su saiku.

7Už kelių stotelių ateina akimirka, kai vairuotojas, taupydamas energiją, pritemdo tuščių vagonų šviesas, o traukinys toliau važiuoja per tamsą, apšviestas lieka tik mūsų vagonas – tarsi kambarys, išneštas iš namų. Niekas nekalba. Violončelininkas miega. Tai viešiausia vieta, kurioje žinau, ką reiškia būti visiškai vienai.

Pažado kaina

8Neapsimetu, kad finansų komitetas priimtų tokį argumentą. Pažadas brangus būtent todėl, kad jo laikomasi tomis naktimis, kai jo nereikia. Štai dėl ko tai pažadas, o ne paslauga.²2Šį skirtumą įvedė mano močiutė: ji taip sakydavo apie švyturius, ne apie traukinius. Švyturio ji niekada nebuvo mačiusi; turėjo omenyje savo brolį, kuris skambindavo kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, ar turėdavo ką pasakyti. Tą dieną, kai 23:52 važiuos tik tada, kai traukinys bus pilnas, jis nustos būti paskutinis traukinys ir taps dar vienu traukiniu, kuris tiesiog važiuoja vėlai.

9Todėl skaičiuoju keleivius, bet niekam nesakau, kiek jų. Vienuolika – nedaug. Bet būtent tiek žmonių užtenka, kad visas miestelis žinotų galįs grįžti namo.

Užrašai

1. Naujausias toks tekstas apdairus, teisingas ir maždaug keturiasdešimties puslapių. Rekomendacija pateikiama antroje pastraipoje; likę trisdešimt devyni puslapiai paaiškina, kodėl niekas ja nesivadovaus. ↩

2. Šį skirtumą įvedė mano močiutė: ji taip sakydavo apie švyturius, ne apie traukinius. Švyturio ji niekada nebuvo mačiusi; turėjo omenyje savo brolį, kuris skambindavo kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, ar turėdavo ką pasakyti. ↩